Skaitiniai

MEDIACIJOS METODAI – GALIMYBĖ PAGERINTI VAIKŲ TARPUSAVIO SANTYKIUS

straipsnis

Straipsnis publikuojamas:https://vaikodiena.lt/mediacijos-metodai-galimybe-pagerinti-vaiku-tarpusavio-santykius/

Konfliktai tarp vaikų – kiekvienos ugdymo įstaigos kasdienybė. Ką ir kaip reikia daryti, siekiant padėti mokyklinio amžiaus vaikams kokybiškai spręsti konfliktą?

Ne paslaptis, kad ugdymo įstaigose kyla įvairių kivirčų ir nesutarimų tarp vaikų. Vieni konfliktai gali būti trumpalaikiai, kiti – besitęsiantys ilgą laiką. Tačiau svarbu paminėti tai, kad nesprendžiami konfliktai trukdo mokyti ir mokytis, o nuo ilgalaikių neigiamų emocijų mažėja intelektiniai gebėjimai, lėčiau įgyjamos žinios ir įgūdžiai. Vienas iš veiksmingų pokyčių, galinčių pagerinti ugdymo įstaigų emocinę atmosferą, gali būti mediacijos metodų įsisavinimas ir taikymas sprendžiant konfliktines situacijas.

Mediacija yra aiškiai struktūruotas metodas, kai konfliktai sprendžiami pokalbiais. Mediacijos terminas taip pat apibūdinamas kaip konflikto sprendimo procesas, siekiantis tenkinti interesus, ir kurio metu neutrali ir nešališka trečioji šalis skatina ir padeda konfliktuojančioms šalims pasiekti jas abi tenkinantį sprendimą.

Tinkamas pasiruošimas konfliktuojančių vaikų pokalbiui

Pastebėjęs kilusį konfliktą tarp vaikų, ugdymo įstaigos specialistas turi rasti neutralią aplinką, kurioje gali vykti pokalbis tarp vaikų. Svarbu, kad toje aplinkoje nebūtų pašalinių žmonių, dėmesio neblaškytų triukšmas, abi konflikto šalys galėtų aiškiai matyti ir girdėti tarpininkaujantį asmenį ir vienas kitą. Tiesa, kartais specialistas gali norėti konfliktą spręsti čia ir dabar, tačiau svarbu įsitikinti, kad vaikai niekur neskuba ir yra tinkamai nusiteikę. Tarpininkas turėtų bendrauti akimis, nes tokiu būdu parodo dėmesį ir susidomėjimą esama problema. Tarpininkauti pasiryžusiam specialistui svarbu būti atsipalaidavusiam, neatrodyti įsitempusiu ar nervingu, nes vaikams tai gali dar labiau didinti nerimą. Tarpininkaujant konflikto sprendimo procese, ugdymo įstaigos specialistui rekomenduojama parinkti tokį kalbėjimą tempą, kuris nesukeltų papildomo streso konfliktuojantiems vaikams. Specialistas turėtų abiems vaikams suprantama kalba paaiškinti, kad dialogo metu bus laikomasi konfidencialumo principo, siekiama išklausyti abi šalis ir ieškoti abejoms pusėms naudingo sprendimo. Dažnai vaikai nenori pradėti tokio pokalbio, nes bijo būti apkaltinti, nežino, kas gali vykti pokalbio metu, todėl jie jaučiasi saugiau, kai tarpinkaujantis asmuo pasako, kad esant poreikiui, dialogą bus galima sustabdyti arba visai nutraukti.

Prasmingo pokalbio pradėjimas – taisyklių nusistatymas

Tarpininkaudamas su vaikais trečiasis asmuo nustato taisykles, pavyzdžiui, kad aiškinantis konflikto aplinkybes negalima vartoti necenzūrinių žodžių, žeminti ir įžeidinėti, kalbėti pakeltu balso tonu, kaltinti vienas kitą ar kitaip paversti pokalbį destruktyviu. Kilus konfliktui tarp vaikų, gali būti sunku suprasti, dėl ko jis kilo, nes paprastai vaikai linkę kaltinti vienas kitą, kalbėti vienu metu ir neklausyti, ką kalba pašnekovas. Dėl šių priežasčių ugdymo įstaigos specialistas turi nustatyti taisykles, skatinančias įvykti kokybiškam dialogui.

Paprastai mediacijoje naudojamos tokios taisyklės:

  • Kalbėti po vieną;
  • Nepertraukinėti;
  • Neįžeidinėti;
  • Kalbėti apie problemos esmę.

Sprendžiant konfliktus tarp vaikų, svarbu vaikams paaiškinti taisykles, įsitikinti, kad jie jas suprato ir pasiteirauti, ar kuris iš vaikų nori pridėti savo taisyklę. Daugelio vaikų atmintis yra labiau vizualinė nei audialinė, todėl rekomenduojama taisykles turėti aiškiai surašytas ant lapo jiems matomoje vietoje.

Aiški pokalbio struktūra

Siekiant padėti konflikto šalims spręsti ginčą, pokalbyje turi būti palaikoma dinamika. Kūrybiškai veikdamas ir ieškodamas ginčo sprendimo būdų, tarpininkas gali įvairiai organizuoti tarpininkavimo procesą ir keisti eigos tvarką. Kaminskienė, Račelytė, Tvaronavičiūtė (2013) nurodo, kad paprastai kiekvienoje mediacijoje egzistuoja bent šešios proceso struktūros dalys, be kurių tarpininkavimas neįsivaizduojamas.

straipsnis

Įvadinėje dalyje tikslinga aptarti taisykles ir jų laikymosi sąlygas, paaiškinti, kad bus vedamas pokalbis, kurio tikslas rasti abejoms šalims labiausiai tinkantį konflikto sprendimą. Stengdamasis išsiaiškinti dalyvių požiūrius, tarpininkas išsiaiškina ginčo esmę ir ją aptaria su konfliktuojančiaisiais. Turėdamas palankias sąlygas išgirsti šalių pasisakymus ir matydamas konflikto dalyvių emocijas, tarpininkaujantis asmuo stengiasi pastebėti pagrindinę problemos esmę ir leisti ją suprasti ginčo šalims. Tik tada, kai ginčo šalys pripažįsta problemą, galima kurti potencialius problemos sprendimo būdus ir galutinai susitarti. Tarpininkavimas yra sėkmingas tada, kai ginčo šalys spręsdamos problemą priima abejoms šalims tinkama sprendimą.

Mediacijos metodų pritaikymas

Mediacijos metodai padeda valdyti pokalbį tarp ginčo šalių, nukreipia ginčo šalis į konflikto priežasčių išsiaiškinimą ir kompromiso paiešką.

Būti išklausytu ir suprastu yra kiekvieno žmogaus aktualus poreikis, todėl vienas iš pagrindinių mediacijos metodų yra aktyvus klausymas. Tai yra klausymosi tipas, kai tarpininkaujantis asmuo yra nuoširdžiai susidomėjęs pašnekovo kalba, nes nori sužinoti, ką šalys galvoja ir kaip jaučiasi. Tarpininkas savais žodžiais pasako, kaip suprato šalies išsakytą mintį ir pateikia ją kalbančiajam patikrinti. Aktyviai klausydamas tarpininkaujantis asmuo stengiasi užtikrinti, kad kalbančioji šalis nebūtų pertraukiama. Jei visgi kita šalis nenori klausyti kalbančiojo, tarpininkas turi priminti taisyklę „Kalbėti po vieną“ ir paaiškinti, kad išklausius pašnekovą, jis taip pat bus išklausytas. Šis klausymosi metodas yra efektyvus ir rekomenduojamas siekiant teigiamų ginčo sprendimo rezultatų.

Vykstant dialogui tarp šalių, tarpininkaujantis asmuo turėtų taikyti klausinėjimo metodą. Ugdymo įstaigos specialistas turi gebėti užduoti tinkamus klausimus, todėl čia prasideda klausinėjimo menas. Tarpininkavimas dažnai būna veiksmingesnis, kai tarpininkas nedaug įsikiša į šalių diskusiją ir leidžia pačioms ginčo šalims kuo daugiau dalykų apibrėžti savais žodžiais. Klausimai turėtų būti formuluojami taip, kad kuo labiau padėtų atskleisti problemos esmę ir suprasti vienas kitą. Tarpininkas iš anksto gali pasiruošti keletą klausimų, kurie padėtų vesti pokalbį, pavyzdžiui:

  • Kuris pirmas iš jūsų galėtų papasakoti, dėl ko kilo konfliktas?“;
  • Kada prasidėjo konfliktas?
  • Kaip jautiesi dėl šio kilusio ginčo?“;
  • Kokios šio kilusio konflikto pasekmės?“;
  • Kaip tavo nuomone būtų galima spręsti šią problemą?“;
  • Ko tikiesi iš savo pašnekovo?“ ir pan.

Tarpininkaujančiam asmeniui itin svarbu aiškiai suprasti, ką kalbantysis nori pasakyti, todėl reikšmingas yra perfrazavimo metodas. Perfrazavimas – kai šalių mintys pasakomos savais žodžiais, taip leidžiama parodyti kalbantiesiems, kad jų žodžių atidžiai klausomasi ir norima juos suprasti (pvz: „Ar teisingai tave supratau, kad problema kilo dėl to, nes <…>“).

Tam, kad pokalbis būtų nuoširdus, reikalinga naudoti emocijų atspindėjimo metodą. Tarpininkaujantis asmuo turi būti empatiškas, tačiau privalo gebėti išlaikyti reikiamą emocinę distanciją, kad emocijos pokalbio nepadarytų destruktyviu. Tarpininkas gali padėti vaikams išreikšti emocijas atkreipdamas dėmesį į jų kūno kalbą, išsakomas mintis, pasiteiraudamas, kokie jausmai sukyla. Specialistas nurodo, kad visi jausmai yra svarbūs ir priimtini. Suvokę kylančius jausmus, vaikai geriau susieja konfliktą su pasekmėmis. Kai kurie vaikai sunkiai suvokia savo jausmus, jiems pritrūksta žodžių, todėl jei vaikui nepavyksta įvardinti kylančių jausmų, ugdymo įstaigos specialistas gali iš anksto turėti paruošęs atspausdintą sąrašą su pagrindiniais jausmų pavadinimais.

Kad konfliktas neįsižiebtų dar labiau, galima taikyti neutralizavimo metodą. Tokiu būdu tarpininkaujantis asmuo padeda vaikams tvarkytis su nemaloniais žodžiais, emocijomis ir skatina juos ieškoti problemos derybų. Tarpininkas ne tik pats diskusijos metu išlieka neutralus, bet skatina ir vaikus kalbėti abiems priimtina pagarbia kalba. Diskusijos metu vaikai gali bandyti pažeminti ar apkaltinti vienas kitą, tokiu metu tikslinga priminti pokalbio taisykles, su kuriomis sutiko abu pašnekovai, taip pat nukreipti dėmesį į pokalbio esmę – problemos sprendimo paiešką.

Kartais padedant spręsti vaikams konfliktą, gali reikėti panaudoti tylos pauzes. Tyla galima pasinaudoti tada, kai tarpininkaujantis asmuo nori pasakyti kažką svarbaus ir kai yra jaučiama, kad diskusijos metu užsimezgė ryšys tarp konflikto šalių ir tarpininko. Tylos pauzės tarpininkaujančiam asmeniui gali pasirodyti nejaukios, tačiau dažnai jos būna produktyvios, nes padeda konfliktuojantiems vaikams suprasti, kokią mintį jie nori išsakyti.

Siekiant padėti vaikams išsiaiškinti konfliktą gali reikėti susitikti atskirai su kiekvienu iš vaikų. Taikydamas individualių susitikimų metodą, tarpininkaujantis specialistas turi susitikti su abejomis šalimis ir taip išlaikyti pusiausvyrą ir nešališkumą. Tokie susitikimai rekomenduojami tuomet, kai pasiekta aklavietė, vaikų komunikacijai trukdo stiprios emocijos arba konfidencialūs klausimai, į kuriuos vaikai nedrįsta atsakyti bendrame susitikime.

Pokalbio pabaigoje tikslinga naudoti apibendrinimo metodą, kai tarpininkaujantis asmuo apibendrina pagrindines diskusijos mintis ir faktus. Tarpininkas informuoja konflikto dalyvius apie tai, ką jis suprato diskusijos metu. Apibendrinimas padeda nustatyti giliau glūdinčias emocijas bei interesus ir sutelkti konfliktuojančių vaikų dėmesį į problemos sprendimą. Jei ginčo šalims pavyko priimti kompromisą, tarpininkas turėtų jį apibendrinti, įsitikinti, kad abi šalys su juo sutiko ir yra pasiryžusios jo laikytis.

Sėkminga vaiko socializacija negalima nežinant konflikto sprendimo būdų ir nesistengiant mažinti agresyvumo, kai pyktis nukreipiamas į situaciją, o ne į asmenį. Taikant mediacijos metodus, ugdymo įstaigos specialistas gali padėti išsiaiškinti tarpusavyje glūdintį nesutarimą ir orientuoti konfliktuojančius vaikus į sprendimo ieškojimą. Konfliktų sprendimas ugdymo įstaigose pasitelkus į pagalbą trečiąją šalį skatina lygiateisiškumą, dalyvavimą ir demokratišką interesų balansavimą. Vaikai, taikiai spręsdami konfliktus, yra ugdomi empatiškumo, gebėjimo dirbti komandoje, kito požiūrio supratimo. Mediacijos metodų taikymas ugdymo įstaigoje yra puiki alternatyva bausmėms ir nurodinėjimams. Mediacijos metodai gali padėti ugdymo įstaigos specialistams greitai ir efektyviai įveikti kilusius konfliktus ir pagerinti įstaigos vidaus atmosferą.

Parengė socialinė darbuotoja-pedagogė Greta Čėsnė

***********

KAIP PADĖTI NUO ALKOHOLIO PRIKLAUSANČIAM ARTIMAJAM?

teaser-alkohol-2

Straipsnis publikuojamas: https://vaikodiena.lt/kaip-padeti-nuo-alkoholio-priklausanciam-artimajam/?fbclid=IwAR1duin_lM4hD8UriYHqvi6yffx0CrXG1Tclk9XDfvgBelo5-tV1ZGOydP4

Atsiradus ženklams įspėjantiems apie draugo, tėvų ar kitų artimųjų liguistą potraukį alkoholiui, sunku suprasti, kaip reikia elgtis. Yra keletas būdų, kurie gali padėti. Pirmiausia reikia atpažinti, ar tikrai susiduriate su priklausomybe nuo alkoholio, jei taip, reikia įsigilinti į šios ligos ypatumus, suprasti, kodėl žmogus geria ir negali sustoti ir trečia reikia pasirinkti tinkamus bendravimo būdus.

Taigi, kokie požymiai padeda atpažinti nuo alkoholio priklausomo žmogaus elgesį:

-žmogus pradeda gerti reguliariai;

-pradeda neatsakingai elgtis namuose, darbe ar mokykloje, pagrindinis dominantis dalykas, į kurį susikoncentruojama, yra alkoholis, pvz., dėl girtavimo ar pagirių neinama į darbą ar universitetą, nesirūpinama savo vaikais;

-prasidėję nesutarimai šeimoje nesustabdo girtavimo, pvz., jis/ji dažnai lankosi baruose, nors tai liūdina šeimos narius, kovoja ir ginčijasi su šeimos nariais, alkoholiui išleidžia pinigus, kurių šeima stokoja;- -žmogui atsiranda noras išgerti tam, kad pasijustų geriau, atsipalaiduotų, pamirštų savo problemas;

-pavojingai elgiasi, pvz., vairuoja išgėrus, gerdamas vartoja vaistus, kurių negalima vartoti su alkoholiu;

-slepia savo gėrimo įpročius nuo aplinkinių, kad jie netrukdytų toliau vartoti alkoholio;

-geria vieni;

-neprisimena, kas vyko išgėrus;

-atsiranda teisinių problemų, pvz., žmogus yra suimamas, nes vairavo išgėręs, susimušė ar suniokojo kažkieno turtą.

Iš pažiūros tokios problemos turėtų paskatinti žmogų atsisakyti šio įpročio, tačiau dažnai tai yra tik šios problemos įsišaknijimo pradžia.

Kodėl nuo alkoholio priklausomas žmogus negali nustoti gerti?

Atsikratyti priklausomybės gali būti labai sunku. Alkoholizmas dažniausiai išsivysto per daugybę metų, iš lėto, palengva. Kol pasiekiama stadija, kai be alkoholio žmogus negali normaliai gyventi, kai alkoholis tampa vienu svarbiausių gyvenimo faktorių. Atsiradus priklausomybei nuo alkoholio pastebimi smegenų cheminiai pokyčiai vedantys prie dar daugiau problemų. Nuolat girtaujančiam žmogui sunku kontroliuoti išgeriamo alkoholio kiekį, prarandama laiko nuovoka. Staiga nustojus gerti atsiranda alkoholinės abstinencijos simptomai: stiprus širdies plakimas, prakaitavimas, drebulys, nerimas, baimė, nemiga. Tokia būsena skatina ir vėl ieškoti alkoholio, nes alkoholis veikia smegenis ir pagrindinę nervų sistemą, todėl vos tik išgėrus bent trumpam pajuntamas atsipalaidavimas, pasitaiso nuotaika ir pamirštamos problemos.

Kaip žmogus patenka į alkoholio liūną?

Dažnai į šią priklausomybę pastūmėja keli faktoriai:

-žmogus pradeda gerti nuo labai ankstyvo amžiaus;

-šeimos priklausomybių istorija;

-alkoholio vartojimas dėl įvairių gyvenimo problemų.

Deja, kad ir koks nuo alkoholio priklausomybės kenčiantis žmogus jums būtų svarbus, neįmanoma jo priversti nustoti gerti, tačiau gali padėti nuoširdus bendravimas ir palaikymas, tiesiog reikia pasirinkti tinkamą kalbėjimo ir bendravimo būdą. Kam reikėtų būti pasiruošus ir kaip reikėtų kalbėti? Skaitykite toliau.

Žmogaus reakcijos jums kalbant priklauso nuo jo suvokimo:

Jei geriantis žmogus nepripažįsta savo priklausomybės ir nemato problemos, jis nepriims jūsų nuomonės, pradės jus kaltinti, kad išsigalvojate, be reikalo kimbate prie jo ir panašiai. Jei žmogus mato savo problemą ir yra pradėjęs galvoti apie pasikeitimo galimybę, jis/ji gali lengviau kalbėti apie savo jausmus. Jei žmogus yra pasiryžęs keistis, gali būti dėkingas už palaikymą ir patarimus.

Kaip galima pradėti pokalbį su nuo alkoholio priklausomu žmogumi apie jo problemą?

„Ar tu esi susirūpinęs dėl savo gėrimo?“

„Aš jaučiu, kad tu negali kontroliuoti savo gėrimo. Ar tau neatrodo, kad turėtum truputį sulėtinti ir tiek nebegerti?“

„Pastaruoju metu tu daug geri, ar kažkas tau neduoda ramybės?“

Prieš kalbėdami suplanuokite, ką sakysite.

Planavimas padės išvengti susierzinimo ir per didelio emocionalumo be to taip galite išvengti žodžių, kurių vėliau gailėtumėtės.

Išsirinkite patogų laiką.

Kalbėkitės, kai jie yra „geroje formoje“, nėra išgėrę ir jų nekankina pagirios. Pasistenkite kalbėti ne pačiame ryte, kad šis pokalbis nebūtų pats pirmasis dienos pokalbis.

Venkite kaltinimo.

Žmogus, kurį kalbinate greičiausiai jau yra nusiminęs, susirūpinęs ir jaučia kaltę dėl savo gėrimo. Jis pradės gintis ir užsisklęs, jei pajus, kad puolate.

Ką galima pasakyti:

„Aš truputį susirūpinęs dėl tavo gėrimo.“

„Aš noriu su tavimi apie kai ką pasikalbėti: aš jaučiu, kad alkoholis yra kaltas dėl kai kurių tavo problemų.“

„Aš matau, kad pastaruoju metu tu daug geri, tai daro blogą įtaką, mūsų santykiams.“

Kalbėkite apie savo susirūpinimą ir jausmus.

Kalbėkite dėl ko esate susirūpinę ir paaiškinkite kaip šio žmogaus girtavimas veikia jus.

Ką galima pasakyti:

„Danielius buvo nuliūdęs, kai dėl tavo pagirių, kartu negalėjote nueiti į futbolą.“

„Aš taip norėjau su tavimi pažiūrėti filmą ir labai nusivyliau, kai tu taip ilgai negrįžai iš baro.“

„Tu išgėręs savaitgalį buvai labai agresyvus su manimi ir tai mane tikri išgąsdino.“

Nesiųskite neaiškios ar daug prasmių turinčios žinios. Kalbėkite aiškiai ir konkrečiai.

Nuosekliai dėstykite savo mintis, žodžius ir veiksmus. Jei galvojate, kad žmogus tikrai turi problemų su alkoholiu, matote priklausomybės simptomus, sakote, kad esate susirūpinę ir vis tiek kartu su juo vartojate alkoholį, siunčiate tikrai neaiškią žinią.

Būkite pasiruošę pasipriešinimui.

Jei žmogus turi nesveiką potraukį alkoholiui, jis gali labai įsižeisti kai kažkas tai pasako garsiai, išskyrus tuos atvejus, kai pats žmogus supranta, kad tai yra problema ir jis pasiryžęs keistis.

Jis gali pradėti pykti, atsisakyti apie tai kalbėti, negirdėti, tai kas sakoma, išsijuokti iš sakomų žodžių. Savo problemų susijusių su alkoholiu nepripažinimas yra labai dažna reakcija, nes tai yra kelias apsaugantis juos pačius nuo skausmingos ir sunkios realybės ir taip stengiamasi išvengti minčių apie laukinačius sunkius pokyčius.

Spaudimas ir prievarta nepadės.

Argumentų kartojimas ir žodžių kova nepadės. Jei alkoholį vartojantis žmogus apie tai nenori kalbėti, palikite tai vėlesniam laikui.

Ką galima pasakyti:

„Gerai. Aš tikiuosi tu apie tai pagalvosi, nes aš dėl to esu susirūpinusi.“

Nepasiduokite!

Tai nereiškia, kad reikia komentuoti ir kritikuoti žmogų visada kai jis geria. Tiesiog leiskite šiam žmogui suprasti savo jausmus ir kad jis jums rūpi.

Prisiminkite – jūs negalite priversti kito pasikeisti. Pirmiausia, jei girtavimas kenkia jums, pasirūpinkite pagalba sau ir kitiems šeimos nariams.

Remtasi: http://www.askaboutalcohol.ie

Parengė Viktorija Bendaravičiūtė-Kalinauskienė

**********

BENDRAVIMAS ŠEIMOJE – BŪDAS APSAUGOTI VAIKUS NUO PSICHOTROPINIŲ MEDŽIAGŲ VARTOJIMO

Išvyka į priklausomybių centrą

Straipsnis publikuojamas: https://vaikodiena.lt/bendravimas-seimoje-budas-apsaugoti-vaikus-nuo-psichotropiniu-medziagu-vartojimo/#more-46916

Kaip teigia psichologai, kuo didesnis vaikas – tuo daugiau iššūkių kyla tėvams ir vaiko ugdytiniams. Vaikai paauglystėje susiduria su ryškiais fiziniais, emociniais ir gyvenimo būdo pokyčiais. Tuo pačiu paauglys stengiasi išsivaduoti iš psichologinės priklausomybės nuo tėvų, rasti vidinį „aš“ ir pamažu formuoti savo asmenybę. Tokį gyvenimo tarpsnį išgyvenantys vaikai siekia sumažinti tėvų įtaką ir daugiau dėmesio skirti bendravimui su savo bendraamžiais.

Šiandieninis paauglys, bendraudamas su savo bendraamžiais, gali susidurti su pagundomis pradėti vartoti įvairias psichotropines medžiagas, tačiau svarbu paminėti, kad tėvai jau nuo pat ankstyvos vaikystės turi stengtis vaikams padėti ateityje priimti teisingus sprendimus.

Vertybines nuostatas vaikai perima iš tėvų

Remiantis Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2017 metais iš socialinę atskirtį patiriančių šeimų sąrašo, 40 proc. girtauja, vartoja psichotropines medžiagas. Kokią vietą tėvų gyvenime turi tabakas, alkoholis ar kiti narkotikai, atsispindės paauglio vaiko elgesyje. Maži vaikai mokosi matydami tai, kas vyksta jų aplinkoje – jie imituoja, kad eina apsipirkti, duoda valgyti lėlei, taiso automobilį. Jei vaikai auga šeimoje vartojančioje alkoholį ar kitas psichotropines medžiagas, sulaukę vyresnio amžiaus jie pradeda tikėti, kad alkoholis yra esminė gyvenimo dalis, panašiai kaip valgyti, miegoti ar atlikti kitus kasdieniškus dalykus. Svarbu pripažinti tai, kad vaikai nedaro to, ką liepia tėvai, jie daro tai, ką daro tėvai (Adolescent Alcohol Use and Injury: A Summary and Critical Review of the Literature. Minerva Pediatr, 2004).

Vaikų savigarbos ir pasitikėjimo savimi stiprinimas

Kiekvieno vaiko ir apskritai žmogaus pagrindinė psichologinė reikmė – meilės ir pagarbos troškimas. Tam, kad vaikas gebėtų priimti tinkamus sprendimus, visų pirma turi būti ugdoma jo savivertė. Paaugliui vaikui ypatingai svarbus yra kitų pripažinimas, todėl tėvai turėtų ne kritikuoti vaiko asmenybę, o vertinti konkrečius vaiko veiksmus, poelgius ir žodžius. Socialinę atskirtį patiriančioms šeimoms būdinga, kad tėvai į vaiką kreipiasi nepagarbiais kreipiniais, tokiais kaip „tinginys“, „kvailys“, „žioplys“ ir kitais pasitikėjimą savimi slopinančiais žodžiais. Toks vaiko vertinimas menkina jo savigarbą ir atima norą gerai elgtis. Net kai vaikui nesiseka, o galbūt ir jis pas nededa daug pastangų atliekant vienus ar kitus dalykus, tėvai ir ugdytojai turi pastebėti net menkiausius teigiamus dalykus ir į juos sureaguoti. Tokiu būdu vaikams padedama pozityviai galvoti ir kalbėti apie save (Teens’ Alcohol Consumption and Schooling, Francesco Renna, 2008).

Mokymas pasakyti „NE“

Būnant įvairiose aplinkose, paaugliui nelengva išvengti pasiūlymo surūkyti cigaretę, išgerti alkoholio ar gal net ir išmėginti narkotikus. Vaikams nėra sunku pasakyti „ne“ mažai pažįstamiems žmonėms, tačiau savo artimam draugui sakymas „ne“ gali prilygti pačios draugystės atsisakymui. Svarbu vaikus mokyti, kaip vartojant savus išsireiškimus ar kalbant atitinkamu žargonu, galima ginti savo pasirinkimą, bet neatsisakyti pačių draugų. Tačiau paaugliams reikia padėti suprasti ir tai, kad jei po atsisakymo daryti vieną ar kitą dalyką draugas nebenori toliau bendrauti – tokia draugystė buvo laikina ir jos puoselėti nėra verta. Tokiais atvejais itin svarbu stiprinti vaiko pasirinkimą atsispirti bendraamžių pagundoms ir rūpintis, kad jis nesijaustų vienišas. Visgi, mokymas sakyti „ne“ yra ilgas ir nuoseklus procesas, kurio esmė – įgalinti vaiką pačiam teisingai pasirinkti (Addictive Behaviors, Suzanne H. W. Mares, 2011).

Kalbėjimas apie psichotropinių medžiagų vartojimo pasekmes

Tyrimai rodo, kad vaikai, sužinoję apie psichotropinių medžiagų vartojimą iš savo tėvų, yra mažiau linkę juos vartoti nei vaikai, kurie iš savo tėvų negauna jokios informacijos. Tėvų pareiga yra pasakyti, kad alkoholio, tabako ar kitų narkotinių medžiagų vartojimas gali sukelti negrįžtamus sveikatos sutrikimus, neteisingas gyvenimo būdas gali turėti neigiamų pasekmių tolimesnei paauglio ateičiai. Kalbėti su vaiku psichotropinių medžiagų vartojimo tema labai svarbu, čia reikalingas tėvų atvirumas ir sąžiningumas. Daugelis tėvų išsigąsta išgirdę vaikų klausimus apie tai, ar jie yra vartoję vienus ar kitus svaigalus. Dažnam tėvui gali atrodyti, kad atsakymas į šį klausimą gali tik paskatinti vaikus išmėginti psichotropines medžiagas, kurias yra išbandę tėvai. Tačiau specialistai pataria sakyti tiesą ir tokiu būdu neprarasti vaikų pasitikėjimo. Pasakojant apie savo turimą patirtį vartojant svaigalus, psichologai rekomenduoja vengti pasakoti detales, tačiau jei paauglys ar vaikas nori sužinoti daugiau informacijos, tai puiki proga atvirai pasikalbėti apie tai, kodėl vaikas to klausia. Tuo pačiu tėvai turėtų papasakoti, kad patirtis vartojant alkoholį, tabaką ar kitas narkotines medžiagas buvo neteisingas pasirinkimas, turėjo tam tikrų neigiamų pasekmių ir kėlė rimtą pavojų sveikatai. Svarbu atminti, kad tokio pokalbio tikslas ne detaliai nupasakoti savo praeitį, bet kartu aptarti vaiko ateitį ir galimus pasirinkimus.

Vaiko išgyvenamų emocijų pripažinimas

Emocijos yra neatskiriama mūsų vidinio pasaulio dalis ir svarbus socialinio gyvenimo reguliatorius. Kai kurie tėvai ar kiti vaiko ugdytojai gali tramdyti vaikų emocijas, taip pat slėpti savąsias, nes mano, kad emocinių išgyvenimų nedera turėti ar jų rodyti. Tramdomi emociniai išgyvenimai kaupiasi ir anksčiau ar vėliau išsiveržia emocinėmis audromis, tuomet  vaikai gali ryžtis savo emocijas slopinti alkoholiu ar kitais narkotikais. Kartais vaiku besirūpinantys asmenys į vaiko pyktį ar kitą emociją gali sureaguoti sakydami „baik“, „raminkis“, „nenervuok“ ir panašiai. Tokiu būdu vaikas supranta, kad ne tik emocijas reikšti yra draudžiama, bet dar ir jaučiasi kaltas dėl to, jog jas jautė. Jei vaiko jausmai yra ignoruojami, jie išmoksta atvirai nerodyti emocijų, prisiderinti prie tėvų ar kitų žmonių reakcijos. Tačiau šie jausmai niekur nedingsta – vaikas ar paauglys šias savo problemas laiko savyje ir vis tiek ieško būdų jas išreikšti. Todėl paauglystėje vaikai savo emocijas gali reiškia per alkoholio ir kitų psichotropinių medžiagų vartojimą. Tiek tėvai tiek kiti vaiko ugdytojai turi pripažinti vaiko esamas emocijas ir kalbėti su vaiku apie tai, kad jausti pyktį ar kitas emocijas yra normalu ir priimtina (Alcohol-Specific Socialization, Parenting Behaviors and Alcohol Use by Children, Journal of Studies on Alcohol, 60(3), 362-36, 1999).

Senamiesčio vaikų dienos centro specialistai teikia socialinę pagalbą socialinę atskirtį, nepriteklių ir priklausomybių turinčioms šeimoms, todėl vykdo LR Sveikatos apsaugos ministerijos finansuojamą projektą „Kai žinių turiu, tai ir rinktis teisingai galiu“. Projekto metu vykdomos įvairios veiklos, padedančios pažinti psichotropinių medžiagų vartojimo pasekmes ir formuoti savo požiūrį apie šių medžiagų vartojimą. Vaikai ir jų šeimos yra supažindinamos su galimais pagalbos būdais siekiant išsivaduoti iš alkoholio, tabako ir kitų narkotikų priklausomybės pančių.

Bet kuri šeima gali susidurti su psichotropinių medžiagų vartojimu, net ir tos šeimos, kurios dėjo nemažai pastangų, kad apsaugotų savo vaikus nuo šios problemos atsiradimo. Visgi, svarbu laiku pastebėti problemą, stengtis suprasti vaiko poreikius ir kartu ieškoti problemos sprendimo išeičių.

Parengė socialinė darbuotoja Greta Čėsnė

**********

ALKOHOLIZMO PANČIAI ŠIANDIENOS VAIKAMS. KAS TAI, IR KĄ GALIME DARYTI?

arklio muziejus

Straipsnis publikuojamas: https://vaikodiena.lt/alkoholizmo-panciai-siandienos-vaikams-kas-tai-ir-ka-galime-daryti/

Alkoholis yra sugriovęs daugelio šeimų ir vaikų gyvenimus, ypač Lietuvoje. Užtenka atsigręžti į netolimą praeitį, kai alkoholio liūne skendo didelė lietuvių dalis. Dabar situacija keičiasi į gera, tačiau ne visoms visuomenės grupėms. Šeimų, patiriančių socialinę atskirtį, ekonominius sunkumus, priklausomybes, vaikai yra vieni iš pažeidžiamiausiųjų, nes juos veikia jų šeimų pavyzdys. Vaikui, gyvenančiam tokioje aplinkoje, sunku neperimti žalingų šeimos įpročių.

Bendruomenių tyrimai rodo, kad priklausomybę nuo alkoholio ir narkotikų turinčių tėvų vaikai yra dvigubai dažniau linkę į šias priklausomybes ir alkoholį, narkotikus išbando du kartus dažniau nei bendraamžiai. Šie vaikai patiria didesnę riziką anksčiau pradėti vartoti alkoholį, greičiau tapti priklausomi. Be to, jie yra veikiami ir kitų negatyvių pasekmių: patiria emocines, socialines ir elgesio problemas, susiduria su kognityviniais ir akademiniais sunkumais. Tyrimas atliktas su dvimečiais ir trimečiais parodė, kad su priklausomybę turinčiais tėvais gyvenančių mažamečių emocinis ir elgesio vystymasis yra sutrikęs. Vaikai iš šeimų, kuriose nariai turi alkoholio priklausomybę patiria daugiau baimės, depresijos, mažiau pasitiki savimi lyginant su jų amžiaus vaikais (Understanding the Diverse Needs of Children whose Parents Abuse Substances, Jessica M. Solis, Julia M. Shadur, Alison R. Burns, and Andrea M. Hussong, 2013).

Alkoholio vartojimas gali labai skaudžiai atsiliepti vaiko vystymuisi. Vaikams ir paaugliams alkoholio vartojimas daro daug didesnę žalą nei suaugusiems. Pradėjus gerti vaikui ar paaugliui, dideja rizika atsirasti psichologiniams sutrikimams (padidėja nerimas, apatija, greičiau susergama depresija) ir atveriamas kelias elgesio problemoms (smurtavimui, chuliganizmui, neapgalvotam seksualiniam elgesiui, savęs žalojimui). Apsvaigęs paauglys gali tapti ir užpuoliku, ir auka. Neuromokslas įrodęs, kad ankstyvas ir pasikartojantis alkoholio vartojimas gali sukelti reikšmingus smegenų pokyčius, pradeda kurtis polinkis į žalingus įpročius bei atsiranda neigiamas poveikis svarbiems gebėjimams tokiems, kaip impulsų kontrolė ir atmintis. Taigi vaikų ir paauglių alkoholio vartojimas daro tiesioginę žalą jų sveikatai, vystymuisi ir gerovei.

Lyg ir reikėtų džiaugtis, kad viešojoje erdvėje vaikai ir paaugliai apsaugomi nuo tiesioginės alkoholio reklamos, tačiau alkoholio gamintojai prisitaikę prie draudimo pradėjo reklamuoti nealkoholinius gėrimus, o ši reklama taip pat veikia vaikus. Kaune įsikūrusio Senamiesčio vaikų dienos centro darbuotojai pasakoja, kad vaikai nusiperka ir į centrą ateina nešini nealkoholinio alaus gėrimo, kurį galima nusipirkti parduotuvėje. Ką reikėtų sakyti tokiu atveju, jei tokius nealkoholinius gėrimus vaikas gali legaliai nusipirkti bet kurioje parduotuvėje? Ar leidimas pirkti alkoholio gamintojų gaminamus nealkoholinius gėrimus gali prisidėti prie polinkio ateityje vartoti alkoholį didinimo?

Nors socialiniai darbuotojai, mokytojai ir kiti šalia vaiko esantys žmonės negali greitai pakeisti nei jo šeimos padėties, nei daryti įtaką alkoholį gaminančių įmonių kuriamų nealkoholinių gėrimų reklamoms, bet galima prisidėti prie vaiko ugdymo ir švietimo proceso. Tačiau pirmiausia reikia įvertinti kiekvieno vaiko situaciją.

Mokslininkai nustatė, kad vaiko, gyvenančio nuo alkoholio priklausomų tėvų šeimoje, patiriamo streso lygis priklauso nuo trijų pagrindinių faktorių. Tai yra nuo individualių faktorių (energingumo, reflektavimo gebėjimų, kognityvinių gebėjimų, savo nuomonės turėjimo ar pasidavimo kitų nuomonei), šeimos aplinkos faktorių (šeimos narių ryšio, besirūpinančio šeimos nario asmenybės), aplinkos faktorių (išorinio mokytojų, socialinių darbuotojų, kaimynų palaikymo ar tokių institucijų kaip mokykla ar bažnyčia teikiamos pagalbos). Šis tyrimas rodo, kad vaikams iš šeimų. turinčių socialinių, ekonominių ir kitų sunkumų, mokytojai, socialiniai darbuotojai, psichologai ir kiti asmenys esantys šalia jų tampa labai svarbiais pavyzdžiais, kurie gali pakeisti požiūrį į alkoholį bei kitas proklausomybes, prisidėti prie geresnio supratimo apie psichiką žalojančių medžiagų naudojimo pavojingumą, suteikti reikiamų žinių prvencijai. Toks vaiko palaikymas prisideda prie jo elgesio ir įpročių formavimo (Core Competencies for Involvement of Health Care Providers in the Care of Children and Adolescents in Families Affected by Substance Abuse, Hoover, A., Macdonald, D.I., MD; Wenger, S. 1999).

Specialistai dažnai ieško būdų ir strategijų, kaip padėti į tokią situaciją patekusiems vaikams. Viena iš strategijų yra vaiko emocinių gebėjimų plėtojimas: tai yra strategija padedanti suvaldyti ir pakeisti savo emocijas bei streso lygį, nekeičiant pačios situacijos. Tai – procesas, kurio metu vaikui suteikiamas aplinkinių palaikymas, vaikas mokomas atsiriboti nuo situacijos ir nukreipti savo dėmesį kitur arba stengtis galvoti ne apie negatyvius situacijos aspektus, o įžvelgti teigiamus. Šie gebėjimai yra labai svarbūs vaikui ir jo streso lygio mažinimui, nes dažniausiai mažametis negali pakeisti savo šeimos situacijos.

Kita strategija yra problemų sprendimų gebėjimų plėtojimas, kai mokomasi išspręsti pačią problemą. Į šią strategiją yra įtraukiami ir tam tikri išgyvenimo gebėjimai, pvz.: išmanymas, kaip gyventi ir išgyventi alkoholikų namuose, kaip išsisukti iš įvairių nemalonių ir pavojingų situacijų, tokių kaip važiavimas automobiliu su išgėrusiais tėvais, savo tėvų elgesio paaiškinimas draugams, bendraamžiams. Į šią strategiją yra įtraukiami ir kiti gebėjimai: sprendimų priėmimas, bendravimas, atsparumas bendraamžių patyčioms. Taip pat šiems vaikams gali padėti ir dalyvavimas grupėse, kuriose susirenka kiti priklausomybę turinčių šeimų vaikai. Grupėse dalijamasi savo reakcijomis į problemą ir susidorojimo su problema strategijomis. Tai sukuria stiprų ryšį tarp grupės narių. Dalyviai pasijunta grupės dalimi ir pradeda suprasti, kad jie ne vieni išgyvena tokias situacijas.

Kaune įsikūrusio Senamiesčio vaikų dienos centro darbuotojai norėdami prisidėti prie socialinę atskirtį, nepriteklių ir priklausomybių turinčių šeimų vaikų situacijos gerinimo, vykdo projektą LR Sveikatos apsaugos ministerijos finansuojamą projektą „Kai žinių turiu, tai ir rinktis teisingai galiu“. Jo metu organizuojamos kūrybinės dirbtuvės, kuriose atliekamos įvairios veiklos tema „Alkoholio ir narkotikų vartojimo pasekmės“, vyksta filmų peržiūros, užsiėmimai „Mokausi sakyti – ne“, vaikams skaitomos paskaitos apie tabako ir alkoholio žalą, organizuojamos psichologo konsultacijos, eduakciniai užsiėmimai, organizuojami vaikų gimtadieniai ir išvykos, bei kita naudinga veikla.

Jei patys prisidėsime prie situacijos pasikeitimo, galėsime džiaugtis gerais rezultatais.

Parengė vaikų nefomalaus ugdymo specialistė Viktorija Bendaravičiūtė-Kalinauskienė

************

Kaip stabdyti žalingų priklausomybių paveldą?

vaiku plakatai1

Straipsnis publikuojamas http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2018-05-17-kaip-sustabdyti-zalinga-girtuoklystes-pavelda/169950

2000 m. Kaune bendromis Kauno arkivyskupijos ir savivaldybės pastangomis buvo įkurtas Senamiesčio vaikų dienos centras, teikiantis socialines paslaugas šeimoms su vaikais, patiriančioms socialinių, ekonominių, psichologinių sunkumų šiandieninėje visuomenėje. Šiose šeimose dažnai piktnaudžiaujama alkoholiu, smurtaujama, todėl vaikai patiria nuolatinį stresą, nepriežiūrą. Centre jiems teikiama pagalba, taip pat vykdoma žalingų įpročių prevencija, kadangi tokiems vaikams gresia didelis pavojus perimti tėvų gyvenimo būdą, jį priimant kaip normą.

Apie tai, kaip sekasi centro darbuotojams teikti pagalbą vaikams iš šeimų, patiriančių  socialinę, ekonominę atskirtį ir nepriteklių, kalbamės su VšĮ Senamiesčio vaikų dienos centro vadove AUŠRA ŽUKAUSKAITE ir socialine pedagoge IEVA DUMBLIAUSKAITE.

Jūsų centras teikia paslaugas vaikams ir paaugliams, augantiems šeimose, kurių nariai neretai turi žalingų priklausomybių. Ar lengva vaikams išvengti rizikos perimti tėvų elgesio modelį? Kokios didžiausios grėsmės jiems iškyla?

Aušra Žukauskaitė: Vaikų dienos centrą lanko įvairių sunkumų patiriantys vaikai, gaunantys socialinę, finansinę paramą, patiriantys įvairių sunkumų mokyklose ir šeimose. Šeimų, kuriose klesti žalingos priklausomybės, vaikai gali perimti tėvų elgesio modelį arba elgtis visiškai atvirkščiai. Tačiau neretai vaikai, nematę kitokio pavyzdžio, perima tėvų elgesio modelį. Mūsų centro darbuotojų atsakomybė ir pareiga yra padėti vaikams išvengti priklausomybių, pakeisti požiūrį į gyvenimą suvokiant, kad priklausomybė, nepriteklius nėra kažkokia dogma, kad mes galime savo gyvenimą keisti. Padėdami tėvams stengiamės, kad jie keistų savo požiūrį į vaiką, rodydami jam didesnę meilę, atliepdami vaikų poreikius. Stengiamės įgalinti tėvus pačius kuo labiau rūpintis savo vaikais.

Kadangi daugiausia dirbame su šeimomis, patiriančiomis socialinių ir ekonominių sunkumų, stengiamės, kad kuo mažiau vaikų būtų paimta iš šeimų. Teikiame tėvams konsultavimo, informavimo, tarpininkavimo paslaugas. Dirbame dviem kryptimis: viena – dienos paslaugos, kita – socialinės priežiūros paslaugos šeimoms, patiriančioms socialinę atskirtį ir nepriteklių, stokojančioms tėvystės įgūdžių. Mums svarbu, kad kuo daugiau vaikų saugiai augtų savo šeimose ir kuo mažiau jų būtų paimama iš šeimų.

Labai svarbi bendruomenės savitarpio pagalba vaikams, augantiems šeimose, kamuojamose nuolatinio nepritekliaus, socialinių ir ekonominių grėsmių. Dažnam vaikui toks tėvų gyvenimo būdas tampa norma – jie į tai žiūri kaip į neišvengiamybę. Jei didesnioji vaikų dalis nematytų teigiamų pavyzdžių iš mokytojų, bendramokslių, bičiulių, nebūtų Dievo apdovanoti supratimu, kad jie nenori kartoti tėvų gyvenimo kelio, jie tokį gyvenimo būdą ir perimtų.

Kokią pagalbą teikiate vaikams, susiduriantiems su nepriežiūra, prievarta, žalingų priklausomybių rizika? Su kokiais sunkumais jums tenka susidurti?

A. Ž.: Vaikai nuolat gyvena tėvų problemomis, jie patiria nuolatinį stresą. Jie nenori būti namuose, norėtų likti dienos centre nakvoti. Bet laikui bėgant vaikai prie to prisitaiko, ir jiems toks gyvenimo būdas tampa norma. Sulaukus 16–17 metų išlenda psichologinės žaizdos, dvasiniai sukrėtimai, ir tuomet atsiranda ankstyvas nelauktas nėštumas, nusikaltimai, valkatavimai, nedarbas. Tai jau yra pasekmė, kurios priežastis – tėvų, kurie negirdėjo iš savo tėvų, senelių gražių žodžių, o matė tai, ką turi, nepriežiūra ir apleistumas. „Ką aš blogai darau – taigi mano tėvai gėrė?“

Ar tėvai lengvai pasiduoda perauklėjami?

A. Ž.: Mes suprantame, kad jiems labai sunku. Kažkas pas juos ateina ir pasako, kaip gyventi. Jie nenori, kad policija, vaiko teisių tarnybos, socialiniai darbuotojai kontroliuotų jų gyvenimą. Bet kadangi jie nesupranta, kad gali būti kitaip, jiems reikia mūsų pagalbos. O mūsų tikslas – nutraukti grandinę, kuri yra kaip paveldas per kartas. Tad rašome projektus, norėdami nuo mažens padėti vaikams, nes paaugliams padėti žymiai sunkiau. Paaugliai tėvų problemas perkelia į save, kartais net nebenori gyventi, nes nepajėgia pakelti situacijos. Mes mokome vaikus gaminti maistą, tvarkytis, ruošti pamokas, taip pat vyksta dailės, sporto, psichoterapijos užsiėmimai. Mūsų projekte „Kai žinių turiu, tai ir rinktis teisingai galiu“ numatytos kelios kelionės, į kurias kviečiame vykti ir tėvus. Jei kartu su 30 vaikų vyksta 5 tėvai – tai jau didelis laimėjimas. Tuos žmones galima suprasti – dažnai jie neišeina į viešumą net kelis mėnesius, nes visas pasaulis jiems atrodo kaip priešas. Stengiamės juos visokiais būdais šviesti, bet suaugusį  žmogų labai sunku pakeisti.

Vieni labai nori ir stengiasi, o kiti girtavimą yra perėmę iš tėvų ir senelių. Jie susizgrimba tik tada, kai paimamas vaikas. Dabar yra įstatymų, kad tėvai negali gerti vaikų akivaizdoje, o reikia kelių dešimtmečių, kad požiūris pasikeistų. Reikia suprasti, kad girtavimas nėra pavyzdinis modelis. Valstybė, įdiegdama tokį įstatymą, siekia, kad visuomenė atsakingiau į tai žiūrėtų.

Nuo 2017 m. rugpjūčio mėnesio dalyvaujate projekte „Kai žinių turiu, tai ir rinktis teisin gai galiu“, skirtame alkoholio vartojimo prevencijai. Papasakokite apie šį projektą: kokio amžiaus vaikams ir jaunuoliams jis skirtas? Kokie jo tikslai? Kokias veiklas numatote išsikeltiems tikslams pasiekti?

Ieva Dumbliauskaitė: Tikslinės projekto grupės yra dvi: 7–12 metų vaikai ir 13–16 metų paaugliai. Siekiame vaikams suteikti teorinių žinių apie neatsargų vaistų vartojimą, tabako, alkoholio gaminius, taip pat energetinius gėrimus, kurių pardavimas vaikams jau, beje, yra uždraustas. Vaikams organizuojame kūrybines dirbtuvėles, protmūšius, žaidžiame žaidimus, kurie padeda įtvirtinti teorines žinias. Numatytos išvykos į Kauno sveikatos biurą, Jaunimo centrą prie Dainavos poliklinikos, vyksime į Priklausomybės ligų centrą, kad vaikai pamatytų, kur veda žalingos priklausomybės.

Su vaikais dirba psichologai, jie moko atsakomybės – kad vaikai neįjunktų į žalingų medžiagų vartojimą ir išmoktų pasakyti „ne“. Vaikams svarbu turėti savo vertybes ir tvirtą nuomonę apie tai, kas jiems svarbu. Organizuojame vaikų laisvalaikio užimtumą, siekdami atitraukti juos nuo žalingų užsiėmimų. Vaikai sportuoja, piešia, lipdo, keliauja.

Vaikams dažnai atrodo normalu išgerti kasdien – nes jie mato savo tėvus taip elgiantis. Mes mokome vaikus, o jie grįžta namo ir mato priešingus dalykus. Gana sunku pritraukti vaikus lankyti dienos centrą, o teorinės paskaitos jiems neįdomios… Tuomet remiamės praktika ir analizuojame vaiko išgyvenimus, aptardami konkrečią situaciją ar filmą. Turime savanorių iš įvairių organizacijų, įmonių vadovų, kurie ateina ir pasakoja savo gyvenimo istorijas. Tai labai paveiku – ypač berniukams, kai jie supranta, kad kažkam irgi taip buvo nutikę, bet žmogus išsikapstė.

Kaip bendraujate su centro lankytojų tėvais? Kaip sekasi jiems padėti gerinti motinystės ir tėvystės įgūdžius?

I. D.: Geriau sekasi bendrauti telefonu, nes tėvus pasikviesti atvykti sudėtinga. Jei jie atvyksta į didžiąsias šventes – šv. Kalėdas ar šv. Velykas – mes stengiamės kuo labiau su jais pabendrauti. Bet šiaip pakviesti pokalbiui apie tai, kaip auklėti vaikus, yra sunku. Tėvai turi savo įsivaizdavimą: pasakiau, ir vaikas turi klausyti. Mes bandome jiems paaiškinti, kad dabartiniai vaikai nebūtinai elgiasi taip, kaip jų tėvai vaikystėje. Nors tėvai sunkiai tai priima, mes tikime savo darbu, tikime, kad nors vienas sakinys įstrigs tam tėvui ar mamai, ir jis sureaguos. Su tėvais bendraujame neformalioje aplinkoje, prie arbatos, ir atsiliepimų būna kuo geriausių, nors tų susitikimų galėtų būti ir daugiau. Rugpjūčio mėnesiui parengėme projektą kelių dienų vaikų išvykai kartu su tėvais. Tikimės, kad jie paims pavyzdį iš to, kaip mes bendraujame su vaikais.

Dėkojame Valstybiniam visuomenės Sveikatos stiprinimo fondui už galimybę vykdyti psichoaktyvių medžiagų prevencijai skirtą projektą „Kai žinių turiu, tai ir rinktis teisingai galiu”.

Kviečiame žmones, mylinčius vaikus, savanoriauti Kauno Senamiesčio vaikų dienos centre!

Parengė Rasa Baškienė